ne tavo aš Džuljeta

Ir vėl aš ne Tavo DŽULJETA

Ir vėl aš ne Tavo Džuljeta...

Nors frezijom baltom širdy sninga.

Angelo prisilietimu pakilėta,

Jačiuos gležna ir paslaptinga.

Nukrisk į delnus, padange žvaigždėta.

Mėnulio šviesoj nudurk mane peiliu.

Ne Tavo,

ne Tavo aš Džuljeta...

Ne dėl

Tavęs rašau ir gyvenu.

Gyvenimą myliu

Tu išėjai, o aš tylėjau.
Nesuprantu, kaip išdrįsau.
Žinau, kad per ilgai kentėjau,
todėl ištart SUDIE pasiryžau.
Tikėjau tavo pažadais,
bet netesėjai jų.
Tikėjau tais gražiais sapnais,
kai teko kristi iš padebesų.
Tu tik kovoti privalėjai,
tačiau ėmei ir tyliai pasitraukei.
Sėdėsim vienas priešais kitą,
o aš žinau, kad tu meluosi.
Tikiu, kad skausmas kažkada išblės,
tik be tavęs džiaugsmas jau ateis...

GYVENIMĄ AŠ MYLIU

Nukritus, pakilus ir vėl eidama,

Kuriu rytdieną, kaip vaikas naivus.

Kaskart pamiršdama, jog rojaus žemėje - nebus.

Pripratau juoktis, skausmą slėpdama.

Dabar aš tikiu... dabar viską matau kitaip.

Ir nesvarbu kas nutiks, kas išduos.

Gyvenimas nuostabus! Aš juo tikiu!

Verkiau vakar, šiandien, gal verksiu rytoj...

Bet pro ašaras rėksiu:,, GYVENIMĄ MYLIU! „

Siela mano niekad nebus rami...

Ji verks, džiaugsis, juoksis, liūdės.

Bet ji gyvens, ji toliau tikės žmogumi,

Tikės tuo, kuo kiti daugiau nebetikės.

Nesu optimistė - užsimerkiu ir einu pirmyn.

Ne balta, ne juoda - spalvota širdy...

Kaunas

2008 02 11

paskutiniai zodziai

Visiem po laišką, po mažutį laiškelį prieš išeinant...

Paskutinis žvilgsnis atsisukus kelio pabaigoje...

Paskutiniai žodžiai, paskutiniai atsiprašymai...

Paskutinis bučinys, paskutinis tylus žvilgsnis, kuris pasako apie viską...

Bejausmų

Pamečiau jausmus, o gal juos pavogė praeivis įtariai žvilgtelėjęs į mano laimingą veidą...Stebiu veidrodyje savo atvaizdą, jis šypsosi iš laimės, jam gera ten – toli toli nuo visų.... Šaltais pirštais paliečiu sau veidą – nejaučiu ...
Išeidama pro duris žvilgteliu šuniui tiesiai į akis, jis liūdi jausdamas kaip blunka, tiesiog visų akyse nyksta asmenybė, diena po dienos vis netekdama jėgų - lėtai išsikvėpia... Graudžiai suinkščia, neatitraukdamas akių nuo manęs... Jo vienintelio turiu atsiprašyti, jog pavargau gyvent...Galbūt.
Einu per apšviesta parko takelį, žvarbus žiemos vėjas draiko man kepurę norėdamas nuplėšti ją. Tuštuma... Aplink šalti akmenys talžo mano įmintas į sniegą pėdas, tokias nelygias... Skęstu pamąstymuos apie savo gyvenimą, kas manęs laukia? Žvilgteliu įkandin – girdėjau sekiančius mane žingsnius . Gal tai mano šešėlis, kurio aš netekau? Pakylau taip aukštai nuo realybės, palikdama viską – jausmus, šešėlį, ašaras ir šypseną. Toks pasirižymas paaukoti viską, bet dėl ko? Dėl abejingumo? Dėl nepasitikėjimo? Dėl tuščio laukimo? Nesamonė... Visas gyvenimas susidaro iš mažų žaizdų, o aš naiviai viliuosi, kažko laukiu... Meilės, kuri užgydytų ir užpildytų visas mano netektis...
Jaučiu šaltus žingsnius kurie vis sparčiau artėja link manęs, tačiau atsisukus nematau nieko....Tai mano ateitis, slapstosi nuo žalių katės akių bet kodėl ji nepasitinka manęs džiugiai puldama praskestom rankom man į glėbį? Kodėl ji sėlina iš užnugario lyg gyvatė norėdama man įgelti ? Nuo tokių pamąstymų net griaučiai išsinėrę iš odos lekia į priekį visų greičiu... Sugniužta mėsa ir krisdama pavirsta į dulkių krūvą... Į niekam nereikalingų dulkių krūvą... Tokia mano ateitis?

Driežiukas

2008 02 11

Kaunas

sudie ruduo

nunešęs vėjas rudenio lapus, nunešė ir mano svajones...

2007 m. Kaunas, fotagr. autorius Aurelija. S.

Ištrauka iš kūriamo romano 2007m.

Kiekvienas iš mūsų, nesvarbu kokiame pasaulio kamputyje besiglaustų - piešiame savo paveikslus gyvenimo knygoje. Vieni užpildo visą lapą tvarkingai juodu rašalu - sąrašą padarytu gerų darbų, kiti palieka varvančias raudonas dėmes, laikui einant – įsigeriančias į matinį lapo paviršių. O treti rašo baltu ant balto, nepalikdami jokių žymių, apie tai, jog gyveno ar tik egzistavo, juokiesi ar tik verkė, džiaugėsi ar tik kentėjo...Apie tai, kaip beviltiškai blaškėsi ieškodami meilės, o kai rado jau buvo per nelyg vėlu, nes suteikiama tik viena galimybė - vienas knygos puslapis...
Tik perbraukus ranka gali pajausti šiurktų paviršių, tik kruopščiai tyrinėjant gali perskaityti, kas ten parašyta. O gal tik pajausi kelias nulašėjusias ašaras, ir tai telieka spėlioti skausmo ar džiaugsmo? Knyga sudulėja, o nugyventas laikas pasilieka amžiams...
Padarytos klaidos, persekios amžinybę, tol kol atsikratysi praeities, nusmeigdamas ją meilės durklu... Kol nesupras kiekvienas iš mūsų, kad laimingą gyvenimą, kuriame mes patys, priversdami likimą žemai nulenkti galvą prieš mus, netapsim valdovais...


Ištrauka iš romano „Mažosios Milagros išpažintys“
2007m. Kaunas
Autorius: Aurelija S. (drieziukz)

gerbėjų klubui

Kai nieks nesupranta ir draugai toli, stebiu aš dangų tokį skaistų ir šviesų, kaip gal būt mano rytojus...Suspaudžiu sušalusį šalpusnio žiedą delne ir stebiu, kaip jis trapiai byra ant uolėto dugno..
Kai visas purvas it dumblas nusėda ant širdies, jis sustabdo jos plakimą , tylėdama pati net nepajutau, kaip rinkau ta purvą ir drabsčiau kitų širdis, bandydama gelbėti kažką gražaus sunaikinau viską...Pasėjau meilę ir draugystę, o išdygo blogis, kerštas, pyktis, kitų panieka... Gal nepilnavertis mano daigai? Gal supuvusios sėklos? O gal tiesiog iš nieko niekada nieko gero neišdyksta?
Kodėl mano naivios svajonės mane nuvedė kur nėra laimės? Kodėl aš beprasmiškai kažko laukiu? Kodėl žvelgiu į pilnatį laukdama pagalbos iš aukštybių...kodėl?
Aš mirštu be tavęs, mano laime, nekantraudama dairausi naktį į juodą dangų, nes viliuosi tu žengsi iš tamsos mano ledynų karalaite, ir sušaldysi mano nevykusią širdį amžiams. Nedrums ji harmonijos, iš niekur į niekur. Esu kol esu, bet greit nebūsiu...
Nutrauktas deguonis...Nėra šviesos...Visi impulsai nuskriejo pavėjui iš niekur į niekur...
Rieda ašara bejausmė, sustingusiu veidu, kodėl nepavyko nieko, kaip turėjo?kodėl nėra taip, kaip buvo svajota?
Negryšiu daugiau į šią planetą, kad nesuklysčiau vėl ir nepradėčiau iš naujo kartoti visų klaidų... Keliausiu ieškodama laimės, nuolat atsitrenkdama į sudužusių svajonių luitus, iškils skausmas ir prisiminimai apie nevykusį pasaulį, kuriame ne laiku gimiau...
Praėjo mano dienos, nusinešdamos su savim ir prisiminimą apie kažkada kentėjusią.. tyliai verkiančią, bet taip ir neišgirstą sielą...


(Aurelijos kūryba gerbėjų klubui 2007 m. spalis 8 d. Kaunas)