Visiem po laišką, po mažutį laiškelį prieš išeinant...
Paskutinis žvilgsnis atsisukus kelio pabaigoje...
Paskutiniai žodžiai, paskutiniai atsiprašymai...
Paskutinis bučinys, paskutinis tylus žvilgsnis, kuris pasako apie viską...
Bejausmų
Pamečiau jausmus, o gal juos pavogė praeivis įtariai žvilgtelėjęs į mano laimingą veidą...Stebiu veidrodyje savo atvaizdą, jis šypsosi iš laimės, jam gera ten – toli toli nuo visų.... Šaltais pirštais paliečiu sau veidą – nejaučiu ...
Išeidama pro duris žvilgteliu šuniui tiesiai į akis, jis liūdi jausdamas kaip blunka, tiesiog visų akyse nyksta asmenybė, diena po dienos vis netekdama jėgų - lėtai išsikvėpia... Graudžiai suinkščia, neatitraukdamas akių nuo manęs... Jo vienintelio turiu atsiprašyti, jog pavargau gyvent...Galbūt.
Einu per apšviesta parko takelį, žvarbus žiemos vėjas draiko man kepurę norėdamas nuplėšti ją. Tuštuma... Aplink šalti akmenys talžo mano įmintas į sniegą pėdas, tokias nelygias... Skęstu pamąstymuos apie savo gyvenimą, kas manęs laukia? Žvilgteliu įkandin – girdėjau sekiančius mane žingsnius . Gal tai mano šešėlis, kurio aš netekau? Pakylau taip aukštai nuo realybės, palikdama viską – jausmus, šešėlį, ašaras ir šypseną. Toks pasirižymas paaukoti viską, bet dėl ko? Dėl abejingumo? Dėl nepasitikėjimo? Dėl tuščio laukimo? Nesamonė... Visas gyvenimas susidaro iš mažų žaizdų, o aš naiviai viliuosi, kažko laukiu... Meilės, kuri užgydytų ir užpildytų visas mano netektis...
Jaučiu šaltus žingsnius kurie vis sparčiau artėja link manęs, tačiau atsisukus nematau nieko....Tai mano ateitis, slapstosi nuo žalių katės akių bet kodėl ji nepasitinka manęs džiugiai puldama praskestom rankom man į glėbį? Kodėl ji sėlina iš užnugario lyg gyvatė norėdama man įgelti ? Nuo tokių pamąstymų net griaučiai išsinėrę iš odos lekia į priekį visų greičiu... Sugniužta mėsa ir krisdama pavirsta į dulkių krūvą... Į niekam nereikalingų dulkių krūvą... Tokia mano ateitis?
Driežiukas
Pamečiau jausmus, o gal juos pavogė praeivis įtariai žvilgtelėjęs į mano laimingą veidą...Stebiu veidrodyje savo atvaizdą, jis šypsosi iš laimės, jam gera ten – toli toli nuo visų.... Šaltais pirštais paliečiu sau veidą – nejaučiu ...
Išeidama pro duris žvilgteliu šuniui tiesiai į akis, jis liūdi jausdamas kaip blunka, tiesiog visų akyse nyksta asmenybė, diena po dienos vis netekdama jėgų - lėtai išsikvėpia... Graudžiai suinkščia, neatitraukdamas akių nuo manęs... Jo vienintelio turiu atsiprašyti, jog pavargau gyvent...Galbūt.
Einu per apšviesta parko takelį, žvarbus žiemos vėjas draiko man kepurę norėdamas nuplėšti ją. Tuštuma... Aplink šalti akmenys talžo mano įmintas į sniegą pėdas, tokias nelygias... Skęstu pamąstymuos apie savo gyvenimą, kas manęs laukia? Žvilgteliu įkandin – girdėjau sekiančius mane žingsnius . Gal tai mano šešėlis, kurio aš netekau? Pakylau taip aukštai nuo realybės, palikdama viską – jausmus, šešėlį, ašaras ir šypseną. Toks pasirižymas paaukoti viską, bet dėl ko? Dėl abejingumo? Dėl nepasitikėjimo? Dėl tuščio laukimo? Nesamonė... Visas gyvenimas susidaro iš mažų žaizdų, o aš naiviai viliuosi, kažko laukiu... Meilės, kuri užgydytų ir užpildytų visas mano netektis...
Jaučiu šaltus žingsnius kurie vis sparčiau artėja link manęs, tačiau atsisukus nematau nieko....Tai mano ateitis, slapstosi nuo žalių katės akių bet kodėl ji nepasitinka manęs džiugiai puldama praskestom rankom man į glėbį? Kodėl ji sėlina iš užnugario lyg gyvatė norėdama man įgelti ? Nuo tokių pamąstymų net griaučiai išsinėrę iš odos lekia į priekį visų greičiu... Sugniužta mėsa ir krisdama pavirsta į dulkių krūvą... Į niekam nereikalingų dulkių krūvą... Tokia mano ateitis?
Driežiukas
2008 02 11
Kaunas
No comments:
Post a Comment