Kai nieks nesupranta ir draugai toli, stebiu aš dangų tokį skaistų ir šviesų, kaip gal būt mano rytojus...Suspaudžiu sušalusį šalpusnio žiedą delne ir stebiu, kaip jis trapiai byra ant uolėto dugno..
Kai visas purvas it dumblas nusėda ant širdies, jis sustabdo jos plakimą , tylėdama pati net nepajutau, kaip rinkau ta purvą ir drabsčiau kitų širdis, bandydama gelbėti kažką gražaus sunaikinau viską...Pasėjau meilę ir draugystę, o išdygo blogis, kerštas, pyktis, kitų panieka... Gal nepilnavertis mano daigai? Gal supuvusios sėklos? O gal tiesiog iš nieko niekada nieko gero neišdyksta?
Kodėl mano naivios svajonės mane nuvedė kur nėra laimės? Kodėl aš beprasmiškai kažko laukiu? Kodėl žvelgiu į pilnatį laukdama pagalbos iš aukštybių...kodėl?
Aš mirštu be tavęs, mano laime, nekantraudama dairausi naktį į juodą dangų, nes viliuosi tu žengsi iš tamsos mano ledynų karalaite, ir sušaldysi mano nevykusią širdį amžiams. Nedrums ji harmonijos, iš niekur į niekur. Esu kol esu, bet greit nebūsiu...
Nutrauktas deguonis...Nėra šviesos...Visi impulsai nuskriejo pavėjui iš niekur į niekur...
Rieda ašara bejausmė, sustingusiu veidu, kodėl nepavyko nieko, kaip turėjo?kodėl nėra taip, kaip buvo svajota?
Negryšiu daugiau į šią planetą, kad nesuklysčiau vėl ir nepradėčiau iš naujo kartoti visų klaidų... Keliausiu ieškodama laimės, nuolat atsitrenkdama į sudužusių svajonių luitus, iškils skausmas ir prisiminimai apie nevykusį pasaulį, kuriame ne laiku gimiau...
Praėjo mano dienos, nusinešdamos su savim ir prisiminimą apie kažkada kentėjusią.. tyliai verkiančią, bet taip ir neišgirstą sielą...
(Aurelijos kūryba gerbėjų klubui 2007 m. spalis 8 d. Kaunas)
Kai visas purvas it dumblas nusėda ant širdies, jis sustabdo jos plakimą , tylėdama pati net nepajutau, kaip rinkau ta purvą ir drabsčiau kitų širdis, bandydama gelbėti kažką gražaus sunaikinau viską...Pasėjau meilę ir draugystę, o išdygo blogis, kerštas, pyktis, kitų panieka... Gal nepilnavertis mano daigai? Gal supuvusios sėklos? O gal tiesiog iš nieko niekada nieko gero neišdyksta?
Kodėl mano naivios svajonės mane nuvedė kur nėra laimės? Kodėl aš beprasmiškai kažko laukiu? Kodėl žvelgiu į pilnatį laukdama pagalbos iš aukštybių...kodėl?
Aš mirštu be tavęs, mano laime, nekantraudama dairausi naktį į juodą dangų, nes viliuosi tu žengsi iš tamsos mano ledynų karalaite, ir sušaldysi mano nevykusią širdį amžiams. Nedrums ji harmonijos, iš niekur į niekur. Esu kol esu, bet greit nebūsiu...
Nutrauktas deguonis...Nėra šviesos...Visi impulsai nuskriejo pavėjui iš niekur į niekur...
Rieda ašara bejausmė, sustingusiu veidu, kodėl nepavyko nieko, kaip turėjo?kodėl nėra taip, kaip buvo svajota?
Negryšiu daugiau į šią planetą, kad nesuklysčiau vėl ir nepradėčiau iš naujo kartoti visų klaidų... Keliausiu ieškodama laimės, nuolat atsitrenkdama į sudužusių svajonių luitus, iškils skausmas ir prisiminimai apie nevykusį pasaulį, kuriame ne laiku gimiau...
Praėjo mano dienos, nusinešdamos su savim ir prisiminimą apie kažkada kentėjusią.. tyliai verkiančią, bet taip ir neišgirstą sielą...
(Aurelijos kūryba gerbėjų klubui 2007 m. spalis 8 d. Kaunas)
