Šį kart neliesiu jausmų...neišsakysiu norų, išgyvenimų... Nuslėpsiu viską giliai savyje ir tylėsiu, kaip žuvis išmesta ant kranto..kam kalbėti, jei viską išnešiodamas vėjas išbarsto po visą pasaulį, o naudos jokios? Kam kalbėti jei niekas neklauso?
Kam leisti jog nuo mano atsivėrusios širdies pilkų dūmų vystų lauko gėlės, prarasdamos savo žavesį ir viliojantį aromatą? Juk aš neverta tokios aukos...neverta nieko..
Ši kart nevogsiu mėnulio pilnaties, nes jis priklauso ne man...nesvajosiu jog, kai lyja tai ašaros liejamos dėl manęs..nebe svajosiu daugiau, nes viskas tai beprasmiška..
Išimsiu ir įkalinsiu savo jausmus į narvą, pakabintame viduryje juodos tuštybės, virš bedugnės....tegu surakinti tūkstančiai spynų tūno ten, gailiai verkia svaidydamiesi savo sužlugdytu žvilgsniu aplinkui, arba tegu drebina žemę savo skardžiu juoku, man nerūpi....nebenoriu daugiau jausti, nes amžinai tas pats...išgyvenu meilę, šaukdama garsiai apie tai visam pasauliui, o aukštais elektros stulpais grįžta tyla, arba elektros srovė, kuri trenkdama kas kart man sukelia tą patį – skausmą...skraidysiu, lyg bejausmė balta snaigė, tokia pat šalta, įkrisdama į akį skaudžiai gelsiu...
Nebe lakstysiu basom kojom per šaltą naktį, nebežiūrėsiu į žvaigždes, nes jos priklauso kitiems...man jų nieks nepadovanojo,nė vienos žvaigždės jog žiūrėdama į ją galėčiau svajoti...
Einu aš pasiklydusi per gyvenimo kalnus, niekur neskubėdama...keliauju iš niekur į niekur...tiesiog keliauju kol surasiu praeivį, kuris nepraeis šaltakraujiškai žvelgdamas, ar padovanodamas šypseną ,norėdamas daug daugiau už tai manais savo naudai...o kol kas neturiu nieko, tik tyla klykdama skraidžioja virš manęs, jai draugystę palaikydamas šaltis gelia mane..
Tegu skauda... Nesakykit man daugiau nieko, nekalbėkit ...aš eisiu ir delnais siekdama dangų vaikysiu baltus debesėlius, o kai žemę gaubs naktis aš pasislėpsiu po pernykščiais numirusiais lapais..nebe trukdysiu daugiau niekam, negąsdins nakty slankiojantis mano šešėlis, nebe šnarės medžiai, nes nebesikalbėsiu su jais...pavogsiu vėją įpainiodama jį į savo ilgus plaukus...suviliosiu saulę savo tankiom blakstienom ir įkalinsiu ... užšaldysiu viską jau bejausmiu žvilgsniu....
Suglamžytas lapas guli numestas ant šlapios žolės, tai eilės, kurias rašiau tau.....o dabar lietus nuplovė viską........ Jei saulė pateka, tai ji ir nusileis....artėja saulėlydis, kurio nieks nelaukia ir gal būt nieks nepastebės.....
(aurelijos pamastymai 2007 m. gegužė 22 d. Kaunas)
Kam leisti jog nuo mano atsivėrusios širdies pilkų dūmų vystų lauko gėlės, prarasdamos savo žavesį ir viliojantį aromatą? Juk aš neverta tokios aukos...neverta nieko..
Ši kart nevogsiu mėnulio pilnaties, nes jis priklauso ne man...nesvajosiu jog, kai lyja tai ašaros liejamos dėl manęs..nebe svajosiu daugiau, nes viskas tai beprasmiška..
Išimsiu ir įkalinsiu savo jausmus į narvą, pakabintame viduryje juodos tuštybės, virš bedugnės....tegu surakinti tūkstančiai spynų tūno ten, gailiai verkia svaidydamiesi savo sužlugdytu žvilgsniu aplinkui, arba tegu drebina žemę savo skardžiu juoku, man nerūpi....nebenoriu daugiau jausti, nes amžinai tas pats...išgyvenu meilę, šaukdama garsiai apie tai visam pasauliui, o aukštais elektros stulpais grįžta tyla, arba elektros srovė, kuri trenkdama kas kart man sukelia tą patį – skausmą...skraidysiu, lyg bejausmė balta snaigė, tokia pat šalta, įkrisdama į akį skaudžiai gelsiu...
Nebe lakstysiu basom kojom per šaltą naktį, nebežiūrėsiu į žvaigždes, nes jos priklauso kitiems...man jų nieks nepadovanojo,nė vienos žvaigždės jog žiūrėdama į ją galėčiau svajoti...
Einu aš pasiklydusi per gyvenimo kalnus, niekur neskubėdama...keliauju iš niekur į niekur...tiesiog keliauju kol surasiu praeivį, kuris nepraeis šaltakraujiškai žvelgdamas, ar padovanodamas šypseną ,norėdamas daug daugiau už tai manais savo naudai...o kol kas neturiu nieko, tik tyla klykdama skraidžioja virš manęs, jai draugystę palaikydamas šaltis gelia mane..
Tegu skauda... Nesakykit man daugiau nieko, nekalbėkit ...aš eisiu ir delnais siekdama dangų vaikysiu baltus debesėlius, o kai žemę gaubs naktis aš pasislėpsiu po pernykščiais numirusiais lapais..nebe trukdysiu daugiau niekam, negąsdins nakty slankiojantis mano šešėlis, nebe šnarės medžiai, nes nebesikalbėsiu su jais...pavogsiu vėją įpainiodama jį į savo ilgus plaukus...suviliosiu saulę savo tankiom blakstienom ir įkalinsiu ... užšaldysiu viską jau bejausmiu žvilgsniu....
Suglamžytas lapas guli numestas ant šlapios žolės, tai eilės, kurias rašiau tau.....o dabar lietus nuplovė viską........ Jei saulė pateka, tai ji ir nusileis....artėja saulėlydis, kurio nieks nelaukia ir gal būt nieks nepastebės.....
(aurelijos pamastymai 2007 m. gegužė 22 d. Kaunas)
4 comments:
Oi ta meile begaline... kankina zmogucius :P
na kaip 4ia pasakius :) ziurint ish kokios puses ziuresim i visa tai ;)
"artėja saulėlydis, kurio nieks nelaukia ir gal būt nieks nepastebės....."
geriausia eilute
.Z.
Классная девочка,ну прямо принцесса,очень миленькая девушка)))
Post a Comment