Išbėgu šią tamsią naktį viena į kiemą. Pakeliui nematau nieko tik betonines koridoriaus sienas, užklumpu už tavrkingai padėto kilimėlio, bėgdama toliau skaičiuoju laiptelius – 67,68... su kiekvienu laipteliu vis nauja mintis pašėlusiai perbėga galvoje. Pagaliau išnyra durys su užrašu „išėjimas“ gale šio painaus ir atrodo begalinio labirinto. Lauke naktis jau seniai išmėčiusi savo tinklus, kuriais palengva laksto šiltas lietus. Įkvėpiu gaivaus oro, atsigaivina protas nuo taip slėgusio karščio ir dvoko. Nukrinta nuo kaklo stipriai suveržta virvė, leisdama ramiai mėgautis kiekvienu įkvėpimu. Tylu. Įsiklausiusi girdžiu, kaip švelniai šnara medžiu lapai, pašėlusiai palka mano pavydi širdis...
Aplink tamsu tik stovi vienas metalinis stulpas, apšviečiantis jaukiai gelsva spalva kelis beržus, augančius aplink „geležinį karalių“. Ramiai ilsisi mūsų, nuo kasdienybės papilkėjęs, kiemas. Tuščias, asvaltinis takelis maudosi šviesoje, plasnoja kelios nakties karalystei priklausančios juodasparnės plaštakės, ramiai pasvyrusios beržų nuvargintos šakos su tūkstančiai mažų lapelių... Kiekviename iš jų atsispindi šviesa, atsimuša kas kart vis daugiau paskandindama nekaltų lapų savo galybėje.
Palengva žengiu link užburto rato, norėdama išsimaudyti stebuklingoj šviesioj, nešančią neapsakomą ramybę sielai... Nieks teneišdrįsta sudrumsti, miglotą, neįrėmintą peizažą, į kurį įsiliedama tampu dalimi.
Beržai tokie aukšti jog šviečiantis kreivas stulpas, nuspalvina auksiniais atspindžiais kamienus ir kelias žemiau svyrančias šakas.Viršūnės, tokios juodos ir nenuspėjamos, styro šukuodamos dangų ir pritraukia žvilgsnį nežinomybe. Kaip ir mano gyvenimas... Matau tik apšviesta kamieną – dabartį, o ateitis tamsi, neįmanoma įžvelgti kas manęs laukia...
Ramybę sudrumsčia netoliese nuaidantis šūvis, grėsmingai įspėjantis apie galimą pavojų. Baimė užvaldo jausmus ir užrišdama juodu raiščiu akis, skaudžiai suleidžia savo nagus, priversdama mane bėgti. Palikdama šią nuostabią vietą lekiu namų link, ir vėl... Vėl betoninės sienos, suspaudžia mano nuvargusį protą, ir šaldydamos atsigavusią sielą, neleidžia jai ištrūkti. Vėl bėgdama skaičiuoju beprasmiškai laiptelius, jau mintyse galėčiau nusipiešt kiekvieną iš jų su unikaliu įbrėžimu, nubyrėjusiu kampeliu, pavadinti kiekvieną savu vardu...kam skaičiuoti? Gal tai padeda palengva gryžti į sunkią realybę? Uždūsusi pasiekiu 67, po jo 68 laiptelį ir jaučiu, kaip virvė vel užsiveržė smaugdama mane... Įkyšu raktą į rudas, nusitrynusias nuo senumo, medines duris, praveriu jas su ašarom akyse, jos girgžda sveikindamos mane įžengiant į kasdieniška, nuobodų mano mažą pasaulį. Užtrenkiu jas jausdama, kaip viskas, ką teko gražaus išgyventi liko anapus, už šaltų, nebylių durų...
(Aurelijos pamąstymai, kylę iš naktinio pasivaikščiojimo 2007 m. birželis 1 d. Kaunas)
Aplink tamsu tik stovi vienas metalinis stulpas, apšviečiantis jaukiai gelsva spalva kelis beržus, augančius aplink „geležinį karalių“. Ramiai ilsisi mūsų, nuo kasdienybės papilkėjęs, kiemas. Tuščias, asvaltinis takelis maudosi šviesoje, plasnoja kelios nakties karalystei priklausančios juodasparnės plaštakės, ramiai pasvyrusios beržų nuvargintos šakos su tūkstančiai mažų lapelių... Kiekviename iš jų atsispindi šviesa, atsimuša kas kart vis daugiau paskandindama nekaltų lapų savo galybėje.
Palengva žengiu link užburto rato, norėdama išsimaudyti stebuklingoj šviesioj, nešančią neapsakomą ramybę sielai... Nieks teneišdrįsta sudrumsti, miglotą, neįrėmintą peizažą, į kurį įsiliedama tampu dalimi.
Beržai tokie aukšti jog šviečiantis kreivas stulpas, nuspalvina auksiniais atspindžiais kamienus ir kelias žemiau svyrančias šakas.Viršūnės, tokios juodos ir nenuspėjamos, styro šukuodamos dangų ir pritraukia žvilgsnį nežinomybe. Kaip ir mano gyvenimas... Matau tik apšviesta kamieną – dabartį, o ateitis tamsi, neįmanoma įžvelgti kas manęs laukia...
Ramybę sudrumsčia netoliese nuaidantis šūvis, grėsmingai įspėjantis apie galimą pavojų. Baimė užvaldo jausmus ir užrišdama juodu raiščiu akis, skaudžiai suleidžia savo nagus, priversdama mane bėgti. Palikdama šią nuostabią vietą lekiu namų link, ir vėl... Vėl betoninės sienos, suspaudžia mano nuvargusį protą, ir šaldydamos atsigavusią sielą, neleidžia jai ištrūkti. Vėl bėgdama skaičiuoju beprasmiškai laiptelius, jau mintyse galėčiau nusipiešt kiekvieną iš jų su unikaliu įbrėžimu, nubyrėjusiu kampeliu, pavadinti kiekvieną savu vardu...kam skaičiuoti? Gal tai padeda palengva gryžti į sunkią realybę? Uždūsusi pasiekiu 67, po jo 68 laiptelį ir jaučiu, kaip virvė vel užsiveržė smaugdama mane... Įkyšu raktą į rudas, nusitrynusias nuo senumo, medines duris, praveriu jas su ašarom akyse, jos girgžda sveikindamos mane įžengiant į kasdieniška, nuobodų mano mažą pasaulį. Užtrenkiu jas jausdama, kaip viskas, ką teko gražaus išgyventi liko anapus, už šaltų, nebylių durų...
(Aurelijos pamąstymai, kylę iš naktinio pasivaikščiojimo 2007 m. birželis 1 d. Kaunas)
No comments:
Post a Comment