Nuslėpsiu viską savo širdyje. Nesakysiu niekam nieko. Nesidalinsiu trapia laime su pasauliu, kad neatimtų jis iš manęs jos. Juodais delnais uždengsiu sielą nuodėmingą, kad jau padarytų klaidų nematytų niekas. Užsimerksiu ir nusipiešiu netikras akis,jog kiekvienas apsigautų pažiūrėjęs į jas.Neleisiu lūpoms prabilti niekada.
Užversiu vartais geležiniais savo sielos kelią, daugiau nieks negalės nukeliauti iki jos, užrakinusi raktą paslėpsiu tarp ledynų, liepdama laikui kruopščiai saugoti.
Leisiu pykčiui užgrūdinti ir sukietint mano širdį, jog nieks neįstengtų prasibrauti vidun. Paleisiu nuoskaudas į lasivę, kaip alkanos vilkės šieps dantys ir naikins viską, kas įžengs į mano pasaulį. Užsidėsiu iš spyglių supintą mano jaunystės suknelę, kiekvienas prisiartinęs - susižeis. Nutrauksiu sunkias grandines nuo gležnų rankų ir nejausiu ribų.
Uždegsiu vieną po kitos žvakę prisimindama tas akimirkas, kurias norėčiau sugrąžindama laiką pakeisti. Tų liepsnelių bus ne daug, vos kelios ir tai neryškios, gal būt viena degs ryškiau – tai gyvenimo akimirka, kai buvau priversta panorėti...Visai neseniai, prievarta įdėjo man į mintis norą, pati nesuprasdama užsiliepsnojau skristi, o tik dabar supratau jog tai buvo tik kritimas.
Išskleisiu juodus sparnus ir skraidysiu virš visko... Nežiūrėsiu į saulę, jog nepažadint miegančios sąžinės. Juodvarniai atskridę iš toli uždės man paveldėtą karališką karūną, valdysiu pasaulį savaip. Užvirs keršto kraujas, įgelsiu kiekvienam išdrįstančiam sudrumsti mano karalystės ramybę. Sklis gandai apie karalienės rūstybės bekraštiškūmą. Kai mostelsiu ranka į šiaurę – susilauks malonės, kiekvienas prasižengęsnes ,nes tą ranką sukaustęs, puošia aukso žiedas, suteikęs naują, neįprastą gyvenimą.
Delnuose laikysiu savo laimę, tvirtai suspaudus. Paslapčia, tyliai mėgausiuos,
niekam apie tai neprasitarsiu.Ji priklauso tik man, neleisiu iš manęs atimti šio lyg rožės žiedas, nuostabaus jausmo...Nuslėpsiu viską savyje amžiams...
(aurelijos bemiegė trečioji naktis iš eilės 2007 m. birželis 3 d. Kaunas )
Užversiu vartais geležiniais savo sielos kelią, daugiau nieks negalės nukeliauti iki jos, užrakinusi raktą paslėpsiu tarp ledynų, liepdama laikui kruopščiai saugoti.
Leisiu pykčiui užgrūdinti ir sukietint mano širdį, jog nieks neįstengtų prasibrauti vidun. Paleisiu nuoskaudas į lasivę, kaip alkanos vilkės šieps dantys ir naikins viską, kas įžengs į mano pasaulį. Užsidėsiu iš spyglių supintą mano jaunystės suknelę, kiekvienas prisiartinęs - susižeis. Nutrauksiu sunkias grandines nuo gležnų rankų ir nejausiu ribų.
Uždegsiu vieną po kitos žvakę prisimindama tas akimirkas, kurias norėčiau sugrąžindama laiką pakeisti. Tų liepsnelių bus ne daug, vos kelios ir tai neryškios, gal būt viena degs ryškiau – tai gyvenimo akimirka, kai buvau priversta panorėti...Visai neseniai, prievarta įdėjo man į mintis norą, pati nesuprasdama užsiliepsnojau skristi, o tik dabar supratau jog tai buvo tik kritimas.
Išskleisiu juodus sparnus ir skraidysiu virš visko... Nežiūrėsiu į saulę, jog nepažadint miegančios sąžinės. Juodvarniai atskridę iš toli uždės man paveldėtą karališką karūną, valdysiu pasaulį savaip. Užvirs keršto kraujas, įgelsiu kiekvienam išdrįstančiam sudrumsti mano karalystės ramybę. Sklis gandai apie karalienės rūstybės bekraštiškūmą. Kai mostelsiu ranka į šiaurę – susilauks malonės, kiekvienas prasižengęsnes ,nes tą ranką sukaustęs, puošia aukso žiedas, suteikęs naują, neįprastą gyvenimą.
Delnuose laikysiu savo laimę, tvirtai suspaudus. Paslapčia, tyliai mėgausiuos,
niekam apie tai neprasitarsiu.Ji priklauso tik man, neleisiu iš manęs atimti šio lyg rožės žiedas, nuostabaus jausmo...Nuslėpsiu viską savyje amžiams...
(aurelijos bemiegė trečioji naktis iš eilės 2007 m. birželis 3 d. Kaunas )
No comments:
Post a Comment