zmonių rankos..

Aplink tamsu tik šviečia žmonių gipsinės rankos, kabančios ant juodų siūlų...palengva siūbuoja, o papūtus stipresniam vėjui atsitrenkdamos viena į kitą – lūžinėja, trupa.. Visos tokios skirtingos, kaip ir pačių žmonių gyvenimai....
Žemė apiberta baltu smėliu, tarsi nuklotas kelias sudužusiais likimais....viena po kitos jos neatsilaikydamos krenta ir nyksta, palikdamos tik baltą dėmę...žvilga viskas tarsi nuklota kristalais...
Stoviu viena ir sustingusiu veidu stebiu, kaip gęsta gyvenimo žvakės..viena po kitos...ateis juk ir manosios eilė..kas bus tada? Koks jausmas užvaldys mane ? o gal nebejausiu jau nieko, taip kaip dabar..? aš apgaudinėdama pati save leidau jausmams apleisti mane...gal dėl to kaltas žmonių įdėtas stebuklingas stiklas į mano sielą, pro kurį aš dabar žvelgiu į pasaulį ir nieko nejaučiu? Gal but, tačiau jau vėlu kovoti, kiek kartų beviltiškai daužydama jį bandžiaų sunaikint, ištrūk ir žvelgti į pasaulį savaip..bet jau vėlu.. Užsitengiu veidą delnais ir pravirkstu...kodėl? kodėl? Kodėl?...tačiau nieko nejaučiu, veidu bira sustingę ledo gabalėliai ir tiek... Ne jaugi jau sunaikinti jausmai?
Tokia trapi ir pažeidžiama siela, šaukiasi pagalbos, deja nieks negirdi, nieks neatskuba padėti..nuaidi kraupus klyksmas ir tyla... ne jau nieko nėra šalia kas ištiestų pagalbos ranką? Kas paimtų ir sulipdytų man naują širdį, nes senosios jau suklijuoti neįmanoma...ji suskilo į tūkstančius gabalėlių, kuriuos kaip pelenus vėjas išnešiojo po visą pasaulį...suklumpu ir stipriai suspaudžiu ant kaklo esantį smėlio laikrodį...sutraiškau stiklą, kuris skaudžiai duria ir leidžiu išbirėti viduje esančiam laiko baigtį pranašaujančiam smėliui...
Perbraukius ranka žeme užkliūnu už kažko labai kieto..panašaus į pikto žmogaus veidą – tai kaukė...grėsminga su raudonai juodais dryžiais...neapykantos pilnom akim....lėtai paimu ją į rankas ir užsidėdu ant savo nuvargusio, kūpino skausmo, išbalusio veido, leisdama paslėpti jai, beviltiškai ieškančias išeities akis, užgoždama besišaukiančios pagalbos sielos klyksmą....
Atsistojusi pradėdu lėtai eiti toliau, vistiek jau smėlio laikrodis sudaužytas, tad skubėti nėra kur....nes ir eiti jau nebe taip ilgai liko....siūbuoja gipsinės rankos atsitrenkdamos į mano kietą kaukę lūžinėja, trupa....


(Aurelijos nusivilimas ) 2007 m. gegužė 8 d. Kaunas