stiklo lietus

Krenta stiklo aštrios šukės iš viršaus...aš bėgu stengdamasi išvengti jų , tačiau visos pastangos beprasmiškos...jos viena po kitos krisdamos įsismeigia man į odą...aš bėgu bėgu, o jos vis nepaliaujamai duria mane...visas kelia snuklotas spygliais, sudužusiais veidrodžiais, peiliais....o aš bėgu basom kojom ir sukandusi dantis kenčiu, kaip jos pjauna man odą...apkraujuota mano baltoji suknelė, užsikabinusi į spigliuota vielą, sudraskiau ją į skiautes...o aš vis nepaliauju bėgti.....vėjas pūčia man tiesiai į veidą, atgaivina mane, atnešdamas iš toli žydinčių alyvų kvapą.....tačiau iki jų man dar labai toli, įsismarkina stiklo šukių lietus...tai žlugusios mano svajonės, mano gyvenimo tikslas, mano norai..jie sudaužyti krenta ant manęs, norėdami sunaikinti ir mane...nes jei nėra svajonių, nebe gali būti ir manęs...
Dairausi į šalis ....ieškodama išsigelbėjimo...tačiau parkrintu nuo sunkaus stiklo svorio..nuo žaizdų skausmo...ir pro ašaras vos suprantamai ištariu : padėkit.... su viltim paskutinį kartą pažiūriu į horizontą...tačiau niekas neatskrieja manęs išgelbėti...suspaudžiu ranka stiklą ir palengva atleidžiu, jau nieko nebejausdama...nustojo lyti...tikslas pasiektas, kliūtis sunaikinta....

(aurelijos "depresionke" ir fotograf..) 20070509 kaunas