voratinklis

Esu aš šlykštus voras su pilkos kandies sparnais...mezgu diena iš dienos pražūtingus voratinklius...ir be gailesčio paleidžiu juos į orą, visa virtine viena po kitos skrenda, plėvėsuoja ore....
Užkritę juodi, kaip naktis plaukai ant veido, uždengdami akis, kuriuose persipinę juodvarnių atvaizdai su ašarom...smailios iltys papuoštos svarovskio kristalais, kad apakinti ir suvilioti auką? Iš visko išsiskiria tik tamsiai vyšninės spalvos lūpos, kurios palengva juda ištardamos neaiškius žodžius..jos dainuoja, švelnią meilės dainą, taip norėdamos prisivilioti auką kuo arčiau ir užmygdyti ją, šia švelniai skleidžiama muzika...o kai ji užmiega, patikėjusi klaidingais žodžiais, prisėlinu ir žvilgteliu į sielos veidrodį, pamatydama ten savo bjaurų atvaizdą, atšoku atgal...
Vienintelis būdas patekti į vidų yra sudaužyti veidrodį, kuris man trūkdo prasibrauti į svetimus norus, plačiasparnes svajones, jog ir jas sužlūgdyti, sunaikinti...
Esu aš savanaudė, todėl naikindama viską galvoju, jog liksiu tik aš viena, turintį viską ir visus...tačiau taip nėra...
Kiek dar reikes sudaužyti veidrodžiu, kiek sumegzti voratinklio, kol suprasiu, jog ne gali priklausyti viskas tik man vienai...?
Skrajoja pienių pūkai plėšydami mano pinkles..naikindami blogį...tačiau visko jos nesugeba panaikint, nes pačios užklimpusios, saulės kaitroje išdžiūna...ir driekasi ant praeivių palikdamos žymes...o kol jie užsidengę veidus bando išsivaduoti nuo voratinklio nuklysdami nuo takelio suklumpa...
O aš viska užšaldydama savo žvilgsniu toliau mezgu voratinklius, vieną po kito...tol kol suvoksiu jog negali man vienai priklausyti visas pasaulis...

(aurelijos pamastymai 2007 m. gegužė 15 d. Kaunas)