vaikyste...

Gyvenu aš pasaulyje be sienų, be rybų...norėčiau likti mažu vaiku ir mėgautis gyvenimu....nerūpestingai lakstyti per pavasario šiltą lietų, stebėti savo nekalto veidelio atvaizdą balutėse....garsiai juoktis ir negalvoti apie nieką..tieisog juoktis...basom kojom lakstyti po rytmečio rasotą žemę....
Norėčiau būti mažu angelėliu, kuris skraidytų po žemę ir barstytų visur gėrį...jog pasaulis taptų gražus ir spalvotas, ypač tiems,kuriems jau seniai išblėso spalvos, išgaravo noras gyventi...pabūčiuočiau karštom lūpytėm sudaužytą širdį ir ji vėl atgytų, pradėtų plakti...mažom rankitėm išimčiau strėles, patepčiau meilės ir gyvenimo aliejum žaisdas ir jos akimirksniu užgytų... O kaip norėčiau....
O kaip norėčiau jog vaikystė neapleistų manęs...norėčiau linksmai lakstyti po pievą ir vaikioti drugelius....puošti savo tamsius kaip žemė plaukus ramūnėlių žiedais ir nenustoti šypsotis...
Kaip norėčiau jog mažas, žaliai spindinčias akutes, niekada nepaliestų ašaros... palengva eiciau gyvenimo keliu ir dalinčiau savo laimingą šypseną visiems...lyg žiedlapius barstyčiau savo meilę....gal būt ir pasaulis būtų gražesnis?
Tačiau pasaulis, kuriame gyvenu yra negailestingas..nepaliaudamas stūmia visagalį laiką pirmyn, leisdamas atimti jam iš manęs tai kas man brangiausia – vaikystę..
Veržiasi viskas į priekį ir lyg viesūlas niokoja ir nusineša viską su savimi....palikdamas tik švelnius prisiminimus, kurie palnegva išblėsta....
Kai baigiasi vaikystė, jautiesi lyg drugelis linksmai skrajojęs, o dabar istrygęs į voratinklį – į kasdienybę....aplink nieko gražaus tik pareigos...atsakomybė....lyg spigliai grėsmingai tūnantys aplinkui – nusižengsi, gausi dūrį...surakintomis rankomis tempi tą slegiančią naštą – darbą...jei leisi iškrist ir nustosi tempęs – nepragyvensi...
Jautiesi lyg įspaustas į gyvenimo taisyklių rėmus, kurių turi laikytis....tie rėmai tokie pilki, grėsmingi ir kartu slegiantys....apraizgyti spigliuota viela, jei bandysi ištrūkti – susižeisi....bet kam visa tai? Kam kurti kvailas taisykles, kad jas laužyti? Šiam gyvenime daug yra daroma tai kas uždrausta..kodėl? uždraustas vaisius visada labiau vilioja akį, nei tas kur rankoje?
O kaip norėčiau sugrįžti į praeitį...lakstyti su strazdanotu, saulės nubūčiuotu veideliu...atlesiti visiems iš visos širdies....ir taip vaikiškai visus mylėti......
Pasipyla ašaros iš vaikiškų akių...nors veidą jau palietė laikas, tačiau akyse dar gali įžvelgti..maža, nerūpestingą, mielą mergaitę, linskmai skrajojančią....ir trykštančia begaliniu noru tokia likti......
Mano pasaulis be sienų, be ribų...ištrūksiu ir išskleisiu plačiai sparnus, suplasnosiu ir nuskrisiu su vėju....į tolį..... į mažą apleistą vaikystės pasaulį....

(aurelijos jausmai 2007 m. gegužė 15 d. Kaunas)