В твоих глазах так много боли И на щеках потоки слез. И соль в глазах навек застыла. Боишься: вдруг увидят те, Как робко плачешь ты без силы И на смех вновь поднимут все...

Sunday, May 20, 2007

vėl apie tą patį....


Lekiu neapsakomu greičiu silpnai apšviestu keliu...iš abiejų pusių lygiagrečiai puikuojasi vos šviečiantys stulpai..susiliedami atrodo lyg auksine siena,tokia tvirta,jog sulaikytų mane ir apsaugotų nuo už jos esančio skardžio.....
Skausmas ir nusivylimas tvirtai suspaudė širdį....skersvėjai ūžia viduje, draskydami viską sieloje...taip skaudu..Nuo slegiančių minčių kas kart vis stipriau paspaudžiu pedalą...pašėlusiai didėja greitis, o aš be šalmo...
Apšviečia man kelią sidabriniai mėnulio spinduliai, lyg bandydami mane sulaikyti nuo gręsiančio pavojaus..krenta viena po kitos žvaigždės blaškydamos mane, lyg norėdamos pastūmėti link to, kas jau suplanuota..vyksta arši kova ...
O visai neseniai, prieš kelias akimirkas jaučiau dar laimės jausmą...palengva leidau meilei įžengti į mano pilką, niūrią karalystę, gal jos dėka būtų pasibaigęs mirties pavasaris? Gal pagaliau viskas nušvistų kitomis spalvomis ir seni, sukietėję medžiai sužaliuotų?
Apie šią nuostabią ir trumpą meilę nieks nepasakos, nieks nekurs eilių...tik mėnulio pilnaties veide išliks paslėptos akimirkos...jūros bangos mėtydamos mūsų ištartus švelnius žodžius, primins tau apie tas akimirkas, kai vogčia skraidėm virš žemės...
Išeidama paliksiu tau saulę, kuri manęs nebešildo, tačiau primins tau, kaip ryte žadindama kuteno švelniai laimingus mudviejų veidus...paliksiu tau žydinčių alyvų aromatą, kuris švelniai prasibraudavo pro atdarą mūsų kambario langą...paliksiu tau čiulbančius paukščius, kurie lydėjo mūsų romantiškus pusryčius....
Pūčia į veidą stiprus vėjas, staugdamas nusineša visas mano mintis...užstrigęs tik skausmas viduje, su kuriuo kalbuosi...nulaužtus sparnus padovanosiu aš praeiviams, nebe skrisiu aš daugiau niekad...dar teliko iškeist meilę....
Kai taip kovodama savyje suvokiau jog ne viskas prarasta, leisdama bligstelti vilties kibirkštėlei bandau nuspausti stabdžius, tačiau mane išgąsdino šmeižtelėjęs tavo šešėlis...užsimerkiau ir jaučiau, kaip paslydusi ėmiau ristis nuo skardžio žemyn.....skausmas aplenkė mane...kažkas sulaikė jo aštrius nagus, todėl jaučiau jaudulį – kas bus toliau? Tačiau kol kas man tai nerūpi, dar kelias akimirkas aš esu čia ir bandau susivokti savyje...savo jausmuose...tikiuosi nepadariau klaidos, už kurią, smerktum mane...ir viliuosi jog niekada manęs neužmirši..
Kova baigta, jau nieko nebeįmanoma pakeisti....taip pat, kaip jau nebeįmanoma susigrąžinti manęs...bet aš nemiriau, aš būsiu visai netoliese...mano širdis, kuri suteiks naują šansą į išlikimą, bus tokia pat, ji nepakis, tik pakeis to asmens gyvenimą... gal sutiksi kada nors tą, kas turės mano akis, ir pažiūrės į tave mano kupinu nevilties ir kančios žvilgsniu? Gal būt tas kas turės mano lūpas, nusišypsos tau praeinant gatve, taip kaip tai dariau aš tau paskutinį kartą, kai dar buvau gyva...
Verkia graudžiai dangus viską stebėdamas ir išgyvendamas visu šiuos jausmus su manimi, o daugiau niekam tai nerūpi...niekam...


(aurelijos pamastymai ir nuotrauka 2007 m. gegužė 19d. Kaunas)

1 comment:

Anonymous said...

klasne foto
sexy