Laishkas mamai

Laiškas mamai

Ankstų rytą pramerkdama akis žvilgsniu perbėgu per saulės nušviestą kambarį. Atsikėlusi praveriu langą, švelniai dvelkia vėjelis atnešdamas pirmųjų pavasario gėlių aromatą, užpildydamas juo visą sielą. Plaukia keli balti debesėliai, linksmai gieda paukšteliai, pasveikindami sunkiai besikalančią žolę. Iš kažkur toli atsklinda liūdna giesmės gaidelė ir nutyla... Prisiminiau Tave...Tokį rytą pravėrusi akis aptikdavai kambaryje ant stalo mano pačios priskintų gėlių puokštę, nelabai grakščią, tačiau tau mielą... Šalia jų kruopščiai kaspinėliu perrištą mažą atviruką, kuriame vaikišku, kiek kreivoku raštu buvo išvingiuoti iš širdies gelmių sklindantys žodžiai... Tavo išvargusiame veide užsižiebdavo man taip artima šypsena. Tą diena ypatingai susimąstydavau ant kiek Tu man esi brangi! Tavo mylinčios akys visada buvo kupinos gėrio, užuojautos... Tu pirmoji nuolatos atskubėdavai į pagalbą, padėdavai sunkiu metu... Paguosdavai, nuramindavai skaudančią širdį... Atsimenu, kai Tu galvodama jog aš nematau, meldeisi už mane, tada aš supratau, kad Dievas yra... Galvodama jog aš nematau, Tu verkei, tada aš suvokiau, kad verkti reikia, nes tai padeda atsikratyti skausmo... Prisimenu, kai įrėminai mano pirmąjį piešinį, nuo to laiko nepaliauju tapyti. Tu visada tikėjai tuo, kad esu ypatingas vaikas, nuo to laiko nenustoju ieškoti to, ką jau tuomet įžvelgei manyje... Netikėtai pasigirsta liūdna mažo paukštelio giesmelė, gražindama mane iš praeities... Sielvartas apgaubia sielą.. Mama, taip man buvo gera, kai buvai šalia! Kodėl vaikystė negalėjo tęstis amžinai? Kodėl mūsų likimai atsidūrę kryžkelėje turėjo išsiskirti? Blaškosi vieniša siela nesulaukdama atsakymo... Ji atranda ramybę tik prisiminimuose apie Tave... Nesakau sudie, nes Tu kaip deivė amžiams liksi mano širdyje..

(Aurelijos kuryba)