Tyla apgaubė šiltą vasaros naktį, tik retkarčiais papūtus žvarbiam vėjeliui, pasigirsta neramus lapų šnarėjimas. Kažkur toli švelni, liūdna daina atsikartojusi aidu nutilo...Netoli sruvena upelis, virš kurio tūno seni svyruokliai gluosniai, kurių pavėsyje mėgdavome prabūti vasaros karščius....
Mėnesiena šaltu, sidabriniu atspalviu apšviečia tylinčią gamtą.....gal ji sielvarto apimta liūdi kartu su sudužusia širdimi? O gal ji ramiai miega net neįtardama apie šios sielos skausmą? Pakeliu liūdnas akis į žvaigždėtą dangų, besiblaškydama trokštu tik vieno – ramybės. Taip nuostabiai mirkčioja žvaigždės primindamos tave... Nejusdama užsimerkiu ir pasineriu i prisiminimų karalystę, kur galiu pabūti su tavimi...Kaip per miglą pamatyti tavąsias gėriu trykštančias akis...
Staiga prapliupo šaltas lietus sugražindamas nuvargusią dvasią į realybę...Apsiniaukia dangus paslėpdamas viska, kas leido sugrįžti į praeitį – pas tave... Perbėga mintis, jog šis gyvenimas be artimo žmogaus, be draugų, tas pats kas nakties dangus be žvaigždžių švytėjimo. Kaip dažnai neįvertindavau tavo buvimo šalia, tavo noro padėti, palaikymo nelengvu man metu.....šis pasaulis tarsi išblykšta, netenka spalvų, džiaugsmas praranda savo vertę, kai tavęs nėra šalia... Ko gi trokšta, nesoti dvasia? Galbūt ištikimos draugystės?
Sustiprėja žvarbus vėjas kas kart vis dažniau sudrumsčiantis nakties ramybę, sunkūs lietaus lašai nepaliaudami daužo man veidą, bandydami išsklaidyti mano prisiminimus, kuriais gyvenu netekus tavęs....Tačiau veltui, nieks neišplėš iš manęs to, kas man buvo taip brangu – draugystės. Einu keliu šaltakraujiškai žengdama per balas. Viskas nusidažo monotoniškai pilka spalva, kai nėra tavęs...Širdį suspaudžia begalinis skausmas, sielą kankina klausimas: kodėl???
Akys dvelkiančios paslaptingumu, kuriuose gali įžvelgti praeitį, nes dabarties jau nebėra, prisipildo karštom skausmo ašarom. Baugu pasidaro pamačius savo išbalusio veido atvaizdą, kuriame tiek sielvarto ir apgailestavimo....Skruostu nepaliauja bėgti ašaros... Krūtinėje kaip žvėris negailestingai drasko sielą mintis, kad praradau tave....Niekada nesusimąstydavau, jog tavo netekimas bus toks skaudus ir nepakeliamas...toks, kurio nesugebėjau nugalėti...išgyventi.... Suklupus parkritau, nebeturėjau jėgų vėl atsistoti ant kojų, nebuvo šalia draugo, kuris padėtų atsikelti......paskutinį kartą pakėlusi nuvargusias akis mečiau ilgesio kupiną žvilgsnį į apsiniaukusį, tamsų dangų, ieškodama tavęs.......visai nelauktai atėjo mano gyvenimo ruduo............pasiglemžė jauna sielą, nespėjusią įgyvendinti savo svajonių.......
Kartais mes suprantame, žmogus, tai angelas, tačiau tik tada, kai jis apsisuka ir išeina...., o mes žiūrėdami jo įkandin pamatome ant nugaros sparnus......
Mėnesiena šaltu, sidabriniu atspalviu apšviečia tylinčią gamtą.....gal ji sielvarto apimta liūdi kartu su sudužusia širdimi? O gal ji ramiai miega net neįtardama apie šios sielos skausmą? Pakeliu liūdnas akis į žvaigždėtą dangų, besiblaškydama trokštu tik vieno – ramybės. Taip nuostabiai mirkčioja žvaigždės primindamos tave... Nejusdama užsimerkiu ir pasineriu i prisiminimų karalystę, kur galiu pabūti su tavimi...Kaip per miglą pamatyti tavąsias gėriu trykštančias akis...
Staiga prapliupo šaltas lietus sugražindamas nuvargusią dvasią į realybę...Apsiniaukia dangus paslėpdamas viska, kas leido sugrįžti į praeitį – pas tave... Perbėga mintis, jog šis gyvenimas be artimo žmogaus, be draugų, tas pats kas nakties dangus be žvaigždžių švytėjimo. Kaip dažnai neįvertindavau tavo buvimo šalia, tavo noro padėti, palaikymo nelengvu man metu.....šis pasaulis tarsi išblykšta, netenka spalvų, džiaugsmas praranda savo vertę, kai tavęs nėra šalia... Ko gi trokšta, nesoti dvasia? Galbūt ištikimos draugystės?
Sustiprėja žvarbus vėjas kas kart vis dažniau sudrumsčiantis nakties ramybę, sunkūs lietaus lašai nepaliaudami daužo man veidą, bandydami išsklaidyti mano prisiminimus, kuriais gyvenu netekus tavęs....Tačiau veltui, nieks neišplėš iš manęs to, kas man buvo taip brangu – draugystės. Einu keliu šaltakraujiškai žengdama per balas. Viskas nusidažo monotoniškai pilka spalva, kai nėra tavęs...Širdį suspaudžia begalinis skausmas, sielą kankina klausimas: kodėl???
Akys dvelkiančios paslaptingumu, kuriuose gali įžvelgti praeitį, nes dabarties jau nebėra, prisipildo karštom skausmo ašarom. Baugu pasidaro pamačius savo išbalusio veido atvaizdą, kuriame tiek sielvarto ir apgailestavimo....Skruostu nepaliauja bėgti ašaros... Krūtinėje kaip žvėris negailestingai drasko sielą mintis, kad praradau tave....Niekada nesusimąstydavau, jog tavo netekimas bus toks skaudus ir nepakeliamas...toks, kurio nesugebėjau nugalėti...išgyventi.... Suklupus parkritau, nebeturėjau jėgų vėl atsistoti ant kojų, nebuvo šalia draugo, kuris padėtų atsikelti......paskutinį kartą pakėlusi nuvargusias akis mečiau ilgesio kupiną žvilgsnį į apsiniaukusį, tamsų dangų, ieškodama tavęs.......visai nelauktai atėjo mano gyvenimo ruduo............pasiglemžė jauna sielą, nespėjusią įgyvendinti savo svajonių.......
Kartais mes suprantame, žmogus, tai angelas, tačiau tik tada, kai jis apsisuka ir išeina...., o mes žiūrėdami jo įkandin pamatome ant nugaros sparnus......
(Aurelijos kuryba)
1 comment:
Taip nuostabiai mirkčioja žvaigždės primindamos tave... Romkai pasiseke ;)
Post a Comment