issiskirymas....

IŠSISKIRYMAS

Plaukia sunkūs lietaus debesys užstodama skaisčiai šviečiančią saulę.... Kas kart vis labiau ir labiau niaukiasi žydras dangus... Pasislepia į savo lizdus ilgasparniai ką tik skrajoję virš mūsų... gamta suklūsta lyg laukdama ko nors neįprasto, tik kelios kregždutės niekieno netrukdomos linksmai skrajoja prie pat žemės gaudydamos grobį...Nustoja dūzgusios bitės netoliese esančiam sode. Taip nuostabiai, kaip niekuomet šiemet sužydėjo obelys, svaiginančios savo nepakartojamu grožiu, skleisdamos malonų aromatą... Sodo žydėjimas man visuomet primins tave... Mūsų kartu praleistas paskutines minutes...Visur tyla tik įsiklausius girdisi, kaip paskutini karta plaka drauge dvi širdys – tavo ir mano... Slegia skausmas pagalvojus, kad, deja tik vieną kartą į metus sužydi sodas...Ir šiemet tas žydėjimas mums paskutinis... Bailiai inkšdama tu nujauti tai...Nesimiega tau šiandien tinklu aptvertame voljere. Iš tolo stebiu tave, kaip tu neram iai slankioji nuo vieno kampo prie kito gal norėdama susigražinti tas gražias dienas, kurios liko tik mūsų širdyse... Pagaunu tavo nedrąsų žvilgsnį, kupino baimės, kuriame įžvelgiu mūsų praeitį, kurios jau nebesusigrąžinsime... Ar prisimeni, kai šiltas vasaros dienas praleisdavai linksmai lakstydama po pievas, žaisdama su drugeliais? Tas vaizdas lyg šiol stovi man prieš akis, lyg tai būtų tik vakar: Atrodei kaip kamuoliukas apvali su trumputėm letenėlėm, atlepusiom į priekį ausytėm, priplota nosyte. Atbėgus su išsikišusiu liežuvėliu užkeldavai priekines letenas man ant kelių, linksmai sulodavai, kviesdama mane kartu pažaist...Ar pameni, kai saulės nušviestame kieme lakstei su spalvotu kamuoliu dantyse? O gal atsimeni, kai priešais pasidėjusi griaužei savo pirmąjį kaulą, kurį vėliau slėpdama užkasei po mūsų rožių krūmu? Ar prisimeni, kai kabinome mūsų kieme inkilėlį, kuriame apsigyveno vieversėlių šeimynėlė, tu nekantriai lakstei aplink, žvalgydamasi susižavėjimo kupinu žvilgsniu? Prisiminiau, kai vakarais eidavome prie savo pamėgto beržo stebėti raudoną saulėlydį...Mes visada buvome kartu...Tu nulaižydavai karštu liežuvėliu man bėgančia asara...
Staiga sužaibuoja po kiek laiko pasigirsta griaustinis. Tu bailiai cypdama pritupi prie pat žemės, bejėgiškai blaškaisi ieškodama manęs... Kai žaibuodavo buvau šalia, nes tu bijojai to trenksmo, o dabar? Paskutinį kartą esame kartu... Prapliupsta smarkus, šaltas lietus, tu pašoki ir neramiai lakstai trankydamasi į voljero sieneles...Tu nujauti tai... Stipriai plaka mūsų širdys, skausmas gniaužia kvapą. Už ką mus baudžia taip likimas, pasukdamas mūsų gyvenimus priešinga linkme?\ Pasirodo juodas žmogaus siluetas, skubinu žingsniu artėja link tavęs... tu piktai suurzgi perspėdama jį, kad nesiartintų, tačiau veltui...Nešinas ant mečių medžioklinių šautuvu jis savimi pasitikinčiai ir drąsiai artėja link tavęs... Tu garsiai loji skardžiu balsu , tuo pačiu metu žvalgydamasi manęs, tačiau aš negaliu padėti...Aš esu tokia kaip ir tu – bejėgė... Žmogysta praverdama vartelius staigiu ir užtikrintu gestu, rankoje esančios lazdos gale kilpą užmauna tau taikliai ant kaklo...Tą akimirką man tarsi plyšta širdis nuo to kraupaus reginio. Tu įniršus loji bandydama apsiginti, nesuvokdama kas vyksta... Supratusi, kad tu bejėgė bailiai inkšdama bandai priešintis, tačiau grubūs lazdos judesiai priverčia susitaikyti su ta mintimi, kad turi pasiduoti...Negailestingai išgrūsta iš savo guolio esi kažkur tempiama...Viską supratusi dabar nori tik vieno – paskutinį kartą aplaižyti man ranką tuo atsisveikindama...Blaškaisi kaip sužeista elnė vis nerasdama manęs...Pagaunu tavo baimę trykštantį žvilgsnį... Kraupu pasidaro, nejučiomis išblyška mano išvargęs veidas... O kaip dabar norėčiau nuimti tau uždėtus pančius, paglostyti ir prisiglausti prie tavo švelnaus kailio, sugrąžinti nuostabias praeities dienas.
atsimenu.., atsitūpus prisiklausdavai savo įkaitusiu nuo saulės, blizgančiu kailiu švelniai kutendama man ranką... Taip bėgo laikas, o mes net nenujautėme kas mūsų laukia ateityje....Pasitikti ateitį, tai lyg ruke, reikia žengti atsargiai, nes nežinai kas taves laukia, nereikia skubėti, nes gali užkliūti už akmens...Mes matyt nuklysdami nuo kelio suklupome....
Viskas žlugo....Jaučiuosi vieniša tarp tylinčio sužydėjusio sodo...Tuščias mūsų inkilėlis, šiemet aplenkė jį vieversėliai...Jie visuomet grįždavo į gimtąjį lizdelį, o šiemet nebesugrįžo... Einu sušlapusia žole ties mūsų pamėgto beržo, norėdama išsekusi manoji dvasia ten paskendus prisiminimuose atrasti taip trokštamą ramybę... Tik staiga, sustoju...sielvartas ir skausmas suspaudžia kraujuojančią širdį – beržas pusiau įskeltas stūkso...Ši audra pasiglemžė man likusi prisiminimą apie mus...Kankinasi, blaškosi siela nerasdama ramybės...Nuvyto vienintelė sužydėjusi rožė...O lietus nepaliauja lyti, norėdamas pasiglemžti iš manęs viską... Tačiau veltui, prisiminimus apie mūsų kartu praleistas dienas nieks neatims...niekas....
Stipriai lyja lietus, vis nepaliaudamas daužyti man per žandus...Rieda karšta skausmo ašara...Tuščias voljeras, lietaus lašai skalauja sulygindami su žeme tavo pėdsakus...Pūčia žvarbus vėjas išsklaidydamas tavo kvapą....

(Aurelijos kuryba ir pieshinys)