Ką tu padarei...

Ką tu padarei...

Atsibundi ryte ir nežinai kokių staigmenų prikrės tau šiandien negailestingas gyvenimas. Atrodo viską, ką dar vakar, besiguldamas miegoti turėjai ir tvirtai laikydamas rankose tikėjai, jog niekad to neprarasi – šiandien jau nieko nebeturi. Matai tik, kaip krisdamos dūžta tavo vakarykščio gyvenimo viltys ir svajonės, mylimi žmonės ir draugai...
Matyt tiesa, jog nieko nėra amžino šiam gyvenime, net tokie neaprėpiami ir galingi jausmai, kaip meilė, neapykanta... šiandien esu mylima rytoj jau galiu būt visų nekenčiama – toks gyvenimas.
Svarbiausia nepalūžti stebint, kaip draskomos širdys į tūkstančiai smulkių gabalėlių, kaip kiekvienas gabalėlis plakdamas jaučia skausmą...ir žiūrėdamas tau į akys klykia :“ką tu padarei?“
„Nebe turiu širdies, tu vakar man ją išplėšei. Įsmeigei durklą, kai mažiausiai to tikėjausi. Ištraukei širdį su visom arterijom ir venom, jog daugiau negalima būtų „pajungti“ nieko. Visam laikui liks tuštuma, tik lašės kraujas ant mažo, plakančio gabaliuko mėsos, nežinau ar galima pavadinti tai širdimi? Bet aš nepykstu... suprantu, kad visa tai jog mane apsaugotum. Tačiau tu pamiršai vieną – sunaikint mano jausmus. Nepavyks sulaikyti mano sielą nuo sielvarto. Esu silpna, bet išgyvensiu. Užsigrūdinsiu, užsimesiu šmėklos apsiaustą ir plevėsuosiu naktim virš tavęs, kur bebūtum, jau nepaspruksi - jau užmauti juodi žiedai ant mūsų išbalusių rankų, likimas mus sujungė todėl kelio atgal nebėra...nesipriešinkim, laikas parodys mūsų klaidas.“


2007 m. rugpjūtis 5 d. Kaunas (Aurelijos foto)