Aš likau nuošaly...
Jie plasnojo išdidžiai, mojuodami galingais sparnais, palikdami lengvas plunksnas pakeliui. Jų balti apdarai švytėjo ryškiau už saulės šviesą. Skrisdami giedojo šlovės giesmę savo kūrėjui. Tai buvo pulkas angelų skrendančiu link skaidraus, kaip stiklas ežero, prie kurio šiandien vyks nuostabi šventė – šešių sielų išsigelbėjimo diena.
Jų nuolankias galvas dengė aukso vainikai. Keldami baltus delnus link dangaus, džiaugsmingai giedojo, man nesuprantama kalba. Deja, nesupratau, girdėjau tik dangišką melodiją, kurią išgirdusi mano siela pradėjo veržtis pirmyn, link kitų išsigelbėjusių, tačiau ją sulaikė daugybė sukausčiusių grandinių. Neleido ištrūkti užraktai, nuo dauguma kurių pamečiau raktus, arba iškeičiau amžiams į laikinumą. Deja.
Angelų širdys liepsnojo amžinąja ugnimi, nešančią taiką ir ramybę į mūsų žemę. Stebėjau, kaip skrisdami jie dalino ugnį, uždegdami daugybė širdžių, tai buvo žmonės, kurie liko ištikimi ir neprarado tikėjimo. Pilni ryžto ir jėgų jie kėlėsi viens po kito ir sudarė tvirta sieną aplink ežerą, kad nieks nepajėgtų sudrumsti šventos ramybės. Stovėdami tvirtai petys į petį, užstojo man visą ne žemišką vaizdą. Daugiau nebe mačiau nieko. Aš likau nuošaly...
Manyje pritrūko tikėjimo, kad užsidegusi stovėčiau gretose išrinktųjų? O gal aš niekad nejaučiau to tikro jausmo? Gyvenau iliuzijų pasaulyje, net neįtardama jog viskas kas netikra ankščiau ar vėliau išnyks... Pastačiau ant dulkių savo gyvenimą... Jaučiu, kaip jos byra ir tempdamos griauną mano esybę...
Stengiuos pamiršt apie viską ir klausausi iš toli atsklindantį angelų choro aidą. Matau šviesą, tačiau ji tolsta nuo manęs, kas kart vis silpniau jaučiu palaimą, kurią praradau prieš kelis tūkstančius metų. Nukirstais sparnais suklumpu prie šalto akmens ir parėmusi galvą šypsausi. Tai melo šypsena, pridengianti viską: duštančią sielą, apnuodintą širdį... Vis dėl to aš likau viena. Svyruoja mano gyvenimas virš bedugnės, o aš stebiu, kaip kyla angelai į viršų ten kur daug gražesnis ir mielesnis gyvenimas... gyvenimas, kuriame nėra skausmo ir nevilties.
Tačiau nekylu su jais, aš likau nuošaly...
(aurelijos mintys 2007 m. birželis 09d. Vilnius)
Jie plasnojo išdidžiai, mojuodami galingais sparnais, palikdami lengvas plunksnas pakeliui. Jų balti apdarai švytėjo ryškiau už saulės šviesą. Skrisdami giedojo šlovės giesmę savo kūrėjui. Tai buvo pulkas angelų skrendančiu link skaidraus, kaip stiklas ežero, prie kurio šiandien vyks nuostabi šventė – šešių sielų išsigelbėjimo diena.
Jų nuolankias galvas dengė aukso vainikai. Keldami baltus delnus link dangaus, džiaugsmingai giedojo, man nesuprantama kalba. Deja, nesupratau, girdėjau tik dangišką melodiją, kurią išgirdusi mano siela pradėjo veržtis pirmyn, link kitų išsigelbėjusių, tačiau ją sulaikė daugybė sukausčiusių grandinių. Neleido ištrūkti užraktai, nuo dauguma kurių pamečiau raktus, arba iškeičiau amžiams į laikinumą. Deja.
Angelų širdys liepsnojo amžinąja ugnimi, nešančią taiką ir ramybę į mūsų žemę. Stebėjau, kaip skrisdami jie dalino ugnį, uždegdami daugybė širdžių, tai buvo žmonės, kurie liko ištikimi ir neprarado tikėjimo. Pilni ryžto ir jėgų jie kėlėsi viens po kito ir sudarė tvirta sieną aplink ežerą, kad nieks nepajėgtų sudrumsti šventos ramybės. Stovėdami tvirtai petys į petį, užstojo man visą ne žemišką vaizdą. Daugiau nebe mačiau nieko. Aš likau nuošaly...
Manyje pritrūko tikėjimo, kad užsidegusi stovėčiau gretose išrinktųjų? O gal aš niekad nejaučiau to tikro jausmo? Gyvenau iliuzijų pasaulyje, net neįtardama jog viskas kas netikra ankščiau ar vėliau išnyks... Pastačiau ant dulkių savo gyvenimą... Jaučiu, kaip jos byra ir tempdamos griauną mano esybę...
Stengiuos pamiršt apie viską ir klausausi iš toli atsklindantį angelų choro aidą. Matau šviesą, tačiau ji tolsta nuo manęs, kas kart vis silpniau jaučiu palaimą, kurią praradau prieš kelis tūkstančius metų. Nukirstais sparnais suklumpu prie šalto akmens ir parėmusi galvą šypsausi. Tai melo šypsena, pridengianti viską: duštančią sielą, apnuodintą širdį... Vis dėl to aš likau viena. Svyruoja mano gyvenimas virš bedugnės, o aš stebiu, kaip kyla angelai į viršų ten kur daug gražesnis ir mielesnis gyvenimas... gyvenimas, kuriame nėra skausmo ir nevilties.
Tačiau nekylu su jais, aš likau nuošaly...
(aurelijos mintys 2007 m. birželis 09d. Vilnius)
No comments:
Post a Comment