Marmurinės sienos skiria mane nuo pasaulio...pro viršuje esantį plyšį galiu įžvelgti prasiskverbiančius saulės spindulius, apšvienčiančius, nuodėminga, kūpina aistrų žemę..tačiau čia jie negali patekti.., o patekę nebe pamatytų to, ko matė ankščiau....
Nebėra daugiau, aršios liūtės, kovingos dvasios tūnančios mano viduje...nebe puošia daugiau mano kaklo spigliai, nebe skamba daugiau audringas „tango“ mano širdyje....kur visa tai pradingo?
Pakeliu juoda skraistę nuo akių užbaigdama ritynę maldą, apsidairau aplinkui, norėdama išsklaidyti nerimą ir visas šias persekiojančias mane mintis.....dengia juodas, vienuolių abitas nenurimstamai plakančią širdį...liemuo aprištas balta virve...simbolizuojantis nuolankumą..... netoliese, šaltom akmeninėm grindim lėtai juda juodas žmogaus siluetas....paslėpta viskas, tarsi stengiamasi atsiriboti nuo pasaulio, supančių žmonių....tik juodas lyg pat žemės apsiaustas palengva velkasi žeme...pakeliu akys, netoliese dar vienas ir dar vienas...visi jie vaikšto palengva, neatitraukdami akių nuo šaltų grindų, paskendę savyje, giliuose pamąstumuose...klausiu savęs, kas tai?sielos nusivylusios gyvenimu? Neradusios trokštamos ramybės? O gal būt tai žmonės, kuriems atsiverė šio pasualio paslaptys? Tačiau, ar jiems suvokiami tie jausmai, kuriuos patiria tokios pat širdys už šių milžinų ir tvirtų sienų?
Stiprus dūris i šoną nutraukia nepaliaujamai kylančius vienas po kito man klausymus...tai ji – manoji liga..nuolat tarsi durklu įsmeigia man į šona primindama man apie save..ji grįžo, ir šį kart atėjo pasiimti manęs..žinojau, jog kada nors taip atsitiks..todėl dabar aš čia... noriu pasislėpti nuo viso pasaulio, užgęsint jausmus, nuslėpti kūpiną meilės žvilgsni nuo to, kuris man labai brangus, kuriam nenoriu sukelti skausmo savo išėjimu į kitapus..gal jis niekada nesužinos apie mano auką? Gal būt...tačiau aš būsiu rami, jog nesužeidžiau širdies palikdama ją kraujuoti....
Priėjusi prie sienoje esančio plyšelio, pasistebiu, kad galėčiau paskutinį kartą pamatyti žydra dangų, laisvus paukščius, skaisčiai šviečiančią saulę... skubančių nežinia kur žmonių srautą..visi pagauti srovės teka i viena pusę – pasroviui....besiblaškydama užkliunu už vieno, įpatingo žvilgsnio, kurį skleidžia jaunos ir stiprios akys..jų spalva tokia kerinti..šokoladinio rudumo, jos ramios, bet kažko ieškančios ..gal būt to kas slepiasi visai netoli jo? Po juodu apsiaustu ir slapta stebi jį? Akimirksniu mūsų žvilgsniai susitinka, pajaučiu, kaip užverda kraujas, užvaldo aistros... pasijaučiu drugeliu, kuris vos išsiritęs iš leliukės, iždidžiai išskleidžia nuostabaus grožio sparnus, suplasnoja ir skrenda tiesiai į ugnį...nesvarbu , jog tas skrydis kainuos jam gyvybę, tačiau jis patirs to ko nepatiriame mes....perpras ta kerintį grožį.....
Šaltos akmeninės grindys, o ant jų guli numestas juodas abitas....išsirito drugelis, išlaisvino savo jausmus ir išskrydo....kur? nieks nežino....i ugnį? Gal būt... tyliai nuaidi sparnų plasnojimas.....tyla..........
(aurelijos pamastymai 2007 m. gegužė 3 d. Kaunas)
Nebėra daugiau, aršios liūtės, kovingos dvasios tūnančios mano viduje...nebe puošia daugiau mano kaklo spigliai, nebe skamba daugiau audringas „tango“ mano širdyje....kur visa tai pradingo?
Pakeliu juoda skraistę nuo akių užbaigdama ritynę maldą, apsidairau aplinkui, norėdama išsklaidyti nerimą ir visas šias persekiojančias mane mintis.....dengia juodas, vienuolių abitas nenurimstamai plakančią širdį...liemuo aprištas balta virve...simbolizuojantis nuolankumą..... netoliese, šaltom akmeninėm grindim lėtai juda juodas žmogaus siluetas....paslėpta viskas, tarsi stengiamasi atsiriboti nuo pasaulio, supančių žmonių....tik juodas lyg pat žemės apsiaustas palengva velkasi žeme...pakeliu akys, netoliese dar vienas ir dar vienas...visi jie vaikšto palengva, neatitraukdami akių nuo šaltų grindų, paskendę savyje, giliuose pamąstumuose...klausiu savęs, kas tai?sielos nusivylusios gyvenimu? Neradusios trokštamos ramybės? O gal būt tai žmonės, kuriems atsiverė šio pasualio paslaptys? Tačiau, ar jiems suvokiami tie jausmai, kuriuos patiria tokios pat širdys už šių milžinų ir tvirtų sienų?
Stiprus dūris i šoną nutraukia nepaliaujamai kylančius vienas po kito man klausymus...tai ji – manoji liga..nuolat tarsi durklu įsmeigia man į šona primindama man apie save..ji grįžo, ir šį kart atėjo pasiimti manęs..žinojau, jog kada nors taip atsitiks..todėl dabar aš čia... noriu pasislėpti nuo viso pasaulio, užgęsint jausmus, nuslėpti kūpiną meilės žvilgsni nuo to, kuris man labai brangus, kuriam nenoriu sukelti skausmo savo išėjimu į kitapus..gal jis niekada nesužinos apie mano auką? Gal būt...tačiau aš būsiu rami, jog nesužeidžiau širdies palikdama ją kraujuoti....
Priėjusi prie sienoje esančio plyšelio, pasistebiu, kad galėčiau paskutinį kartą pamatyti žydra dangų, laisvus paukščius, skaisčiai šviečiančią saulę... skubančių nežinia kur žmonių srautą..visi pagauti srovės teka i viena pusę – pasroviui....besiblaškydama užkliunu už vieno, įpatingo žvilgsnio, kurį skleidžia jaunos ir stiprios akys..jų spalva tokia kerinti..šokoladinio rudumo, jos ramios, bet kažko ieškančios ..gal būt to kas slepiasi visai netoli jo? Po juodu apsiaustu ir slapta stebi jį? Akimirksniu mūsų žvilgsniai susitinka, pajaučiu, kaip užverda kraujas, užvaldo aistros... pasijaučiu drugeliu, kuris vos išsiritęs iš leliukės, iždidžiai išskleidžia nuostabaus grožio sparnus, suplasnoja ir skrenda tiesiai į ugnį...nesvarbu , jog tas skrydis kainuos jam gyvybę, tačiau jis patirs to ko nepatiriame mes....perpras ta kerintį grožį.....
Šaltos akmeninės grindys, o ant jų guli numestas juodas abitas....išsirito drugelis, išlaisvino savo jausmus ir išskrydo....kur? nieks nežino....i ugnį? Gal būt... tyliai nuaidi sparnų plasnojimas.....tyla..........
(aurelijos pamastymai 2007 m. gegužė 3 d. Kaunas)
(Aurelijos fotogr.)
1 comment:
tai va :) gal but perskaite si kurini jums kils klausymu del neaishkios pabaigos? ne, 4ia neishsekusios mintys, tiesiog si istorija dar neturi pabaigos, ji dar nesibaige :)
Post a Comment