sieloje pavasaris...

Sieloje pavasaris

„ Gęsta diena, sueinanti į raudoną dangaus pakraštį ir išnykstanti žmogaus laiko praeity.“ Aš ir vėl likau viena... Nebylios sienos... Kambaryje įsiviešpatauja visiška tamsa, apgaubdama savo skraiste viską, tik mano sielos ji nesugeba užtemdyti. Niūru ir šalta... Lietaus sunkūs lašai negailestingai daužo lango stiklą... vienam kampelyje įsibrauna į pilka kambarį pro išdužusi stiklą, užliedami iškrypusią nuo senatvės lentyną, joje esančias apdulkėjusias knygas...Ilgus amžius nebelietė tų knygų žmogaus ranka, nebevartė vertingų puslapių, nepasisemė mūsų protėvių sutelktų žinių...Tačiau veltui... Tyliai varva upeliūkštis prasibraunantis pro prakiurusi stogą. Lašas po lašo kapšnoja ant vienišo pianino gulinčio lapo, kuris išmargintas natų – neužbaigtas kūrinys...
Aplink ruduo, o sieloje pavasaris! Įskilo ledas ilgą laiką gaubiantis jautrią, mylinčią širdį, neleisdamas jai plakti...Sieloje išsisklaidė nerimas, kartu su sniego pusnim ištirpo skausmas...Niūrus debesys traukėsi kažkur tolyn... Nors už lango pūčia žvarbus rudens vėjas žiauriai draskantis pageltusius bejėgiškų medžių lapus, o sieloje pražysta gėlės. Skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią, kaip paukštį paleidžiu į amžiną laisvę... Skriski į dangaus platybes! Keliauki į neaprėpiamas dausas! Paskęsiu tavyje, žvaigždyne, ir gyvensiu kitame pasaulyje!
Dar vakar aš buvau tik vergas...širdį drumstė nuodėmės rudys... Kniūbsčia parpuolusi ant bedugnės krašto, kupinu skausmo žvilgsniu stebėjau riedančią ašarą į bedugnę... Buvau aš kaip žmogus, kuriam vis tiek ar gyvent ar mirt...Kaip sutvėrimas, kurio paniekinta gyvybė....Tartum sužeistas erelis, tūnojau bailiai žvelgdamas paslaptingam siluetui į miglotas akis....tai buvo ji – manoji ateitis...
Bet dabar jau mano dienos, lyg džiaugsmo ašaros – skaidrios, rieda į nesuvokiamą, bekraštę amžinybę... Viskas maudosi auksiniuose saulės spinduliuose, sušilęs kelias dvelkia gaiviu pavasario aromatu. Žydra padange ilgasparniai paukščiai skrenda, o aš sparnus suglausiu ir nukrisiu tau ant delno, ir amžiams užmigsiu, apsvaigusi padangių sapne...
Nebylios, pilkos sienos....drėgna, šalta ir niūru... sušlapusios knygos...išsiliejęs rašalas neužbaigto kūrinio lape...kambaryje tyla...nurimo vėjas... Nakties glūdumoje nebeslankioja daugiau nykus šešėlis......

(Aurelijos kuryba)