Raudona saulė leidžiasi, nudažydama viską purpurine spalva। Gamta nurimsta leisdama įsiviešpatauti šiai, pranašaujančia gęstančio gyvenimo lemtį, spalvai. Sužeista dvasia suklusta prieš tokios gamtos galybę, jaučia, kad ji yra visiška bejėgė, tokia būsena sužadina šventumo pajautą. Iš padangių platybių sklinda sielą draskantis išskrendančių paukščių klyksmas...atsikartojantis aidu pralekia kalnu viršūnėmis ir atkeliauja link sielos, kurioje apstu kraujuojančių žaizdų...Kaip paukštis beviltiškai trankosi į narvelio sienas, norėdamas ištrūkti į laisvę ir išskleisti plačiai sparnus, taip ši prislėgta siela blaškosi, norėdama atrasti lydima ramybės laisvę....Horizonte pasirodo plunksnuočių siluetai, vis dar lydimi skausmingo klyksmo...Kaip pašautos aukos, stipriai plaka krūtinėje manoji širdis...Žvilgsnis nukrypsta kažkur toli už horizonto ieškodamas atsigaivinimo, tačiau niekur jo neranda.... Virš medžių pakyla juodas siluetas, išdidžiai plasnodamas link saulės. Sutelkęs visas savo jėgas, įveikdamas kelyje pasitaikančias kliūtis, jis siekia užsibrėžto tikslo, tik staiga sudėjęs sparnus meta savo gyvybę likimo valiai....kaip sunkus akmuo krenta žemėn ir pradingsta kažkur už medžių....Daugiau jis niekada nebepakils taip aukštai....tai buvo jo paskutinis saulėlydis....nesugebėjo atsilaikyti leisdamas užvaldyti save sielvartui... Nejaugi tai vienintelis būdas atsikratyti ilgesio? Nejausti gilių, sopančių žaizdų? Švelnus vėjas glamonėja apsiašarojusį veidą lyg norėdamas nuslopinti skausmą..., o sieloje vis dar neramu...Kenčia dvasia ir be perstojo kartoja klausymą į kurį nieks negali atsakyti: „ Ar yra išeitis?“ Kraujuojančios žaizdos....Tyla.........Užsimerkia akys, paslėpdamos sielą slegiantį begalinį sielvartą....skausmą....liūdesį........
(aurelijos kuryba)
2 comments:
Kuo toliau tuo graziau ;)
a4iu a4iu ;)
Post a Comment